Patarlės 30

₁Agūro, Jakės Masiečio sūnaus, žodžiai,

šio žmogaus ištarmė.

Dievo nėra su manimi,

Dievo nėra su manimi, ir aš bejėgis.

₂Juk aš per kvailas būti žmogumi;

net žmogiško supratimo man trūksta.

₃Nesimokiau išminties

ir neturiu šventojo pažinimo.

₄Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė?

Kas pagavo vėją savo sauja?

Kas susėmė vandenis savo drabužiu?

Kas sužymėjo žemės ribas?

Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus?

Iš tikrųjų tu tai žinai!

₅Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas!

Jis skydas tų, kurie juo pasitiki.

₆Nieko prie jo žodžių nepridėk,

kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.

₇Dviejų dalykų iš tavęs prašau,

neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį:

₈atitolink nuo manęs vylių bei melą,

ir neduok man nei skurdo, nei turtų,

₉tik suteik kasdienės duonos,

kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs

ir nesakyčiau: „Kas tas VIEŠPATS?“ –

arba, būdamas skurde, vogčiau

ir paniekinčiau savo Dievo vardą.

₁₀Neskųsk tarno jo šeimininkui,

kad tarnas tavęs nekeiktų ir tu nenukentėtum.

₁₁Yra tokių, kurie keikia savo tėvus

ir neneša palaimos savo motinoms.

₁₂Yra tokių, kurie tariasi esą švarūs,

tačiau savo purvo nėra nusivalę.

₁₃Yra tokių, kurių išpuikusios akys,

valdingas žvilgsnis!

₁₄Yra tokių, kurių dantys it kalavijai,

nasrai it peiliai

šalies beturčiams, žmonijos vargšams suryti.

₁₅Siurbėlė turi dvi dukteris: „Duok!“ ir „Duok!“

Tos trys niekada nėra sočios,

o „Gana!“ niekada nesako keturi:

₁₆Šeolas, bevaisės įsčios,

nuolat vandens trokštanti žemė

ir ugnis, niekada nesakanti: „Gana“.

₁₇Akis, kuri tyčiojasi iš savo tėvo

ir niekina savo seną motiną,

bus slėnio kranklių iškapota

ir erelio jauniklių sulesta.

₁₈Trys dalykai man perdėm nuostabūs,

ir keturių iš tikrųjų negaliu suprasti:

₁₉kaip erelis skrenda padangėmis,

kaip žaltys šliaužia statmena uola,

kaip laivas plaukia plačia jūra

ir kaip vaikinas randa kelią pas merginą.

₂₀Taip elgiasi svetimautoja:

pavalgo, nusišluosto burną ir sako:

„Nieko pikta nepadariau!“

₂₁Trys dalykai sudrebina žemę,

ir keturių ji jau nebegali pakelti:

₂₂vergo, kai jis tampa karaliumi,

nepagydomo kvailio, kai jis sotus,

₂₃bjaurios moters, kai ji išteka,

ir vergės, kai ji užima šeimininkės vietą.

₂₄Keturi gyvūnai žemėje maži,

bet nepaprastai išmintingi:

₂₅skruzdės – bejėgė tauta,

bet apsirūpinanti maistu vasarą,

₂₆barsukai – negalinga padermė,

tačiau besistatanti namus uolose,

₂₇skėriai, neturintys karaliaus,

bet besileidžiantys į žygį pulkais,

₂₈driežas, kurį galima pagauti rankomis,

tačiau kuris randa kelią į karalių rūmus.

₂₉Trys gyvūnai didingi savo eisena

ir keturi didingi savo žingsniu:

₃₀liūtas, žvėrių galiūnas,

nenusileidžiantis niekam,

₃₁gaidys, išdidžiai žingsniuojantis, ožys

ir karalius, kai nėra kas jam priešintųsi.

₃₂Jeigu buvai toks kvailas, kad įžūliai elgeisi,

ar buvai pinklių spendėjas, stabtelk ir pagalvok!

₃₃Juk kaip grietinę mušant, sumušamas sviestas,

ir kaip sumušus nosį, pasilieja kraujas,

taip žadinant pyktį, kyla vaidas.